Parodos

 

Bardo. Trys būsenos

Nuo lapkričio 13 d. VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas) eksponuojama paroda „Bardo. Trys būsenos“ (kuratorė Jovita Abrazaitytė), kviečianti žiūrovus įžengti į nepažintą erdvę tarp materialaus ir minčių pasaulio, kuriame susiduria technologijos ir kūrybinės galimybės.  Bardo tibetiečių kalbos žodis, reiškiantis tarpą, intervalą arba tarpinę būseną – nuo šio gyvenimo pabaigos iki kito atgimimo, – šioje parodoje tyrinėja ribas tarp tikro ir sukurto pasaulių.

Menininkų darbuose atsiskleidžia neapibrėžtumas, nuolat verčiantis klausti: kas vyksta šiuo metu? Artūras Raila kūrinyje „Pirmapradis dangus“ savo prisiminimus perkelia į skaitmeninę erdvę ir kelia klausimus, kiek technologijos gali iš esmės atkartoti mūsų patirtas neįprastas būsenas? Ir kur yra riba tarp fikcijos ir tikrovės? Kūrinys, tyrinėjantis dangaus objektus, kurių prasmė lieka neaiški, tai lyg bardo būsena, kai sąmonė atsiveria nesuvokiamai realybei, kuri priverčia mus pažvelgti kitaip ir mesti iššūkį ankstesniam žinojimui.

Mechaninis kartojimas sukuriantis meditacinę būseną, Mariui Stroliai asocijuojasi su tarpine būsena, kurioje kūrybinis procesas, nėra linijinis ir galutinis. Objektuose „Tiražuoti” mintys ir vaizdiniai atsiskiria nuo galutinio rezultato, suteikdami kūrėjui galimybę pasinerti į sapnišką transo būseną.

Mantas Jurgis Talmantas meta iššūkį prisiminimams bei dabarčiai ir virtualios realybės kūriniu „Įsivaizduojamos būtybės“ nagrinėja idėjas, kurios valdo žmogaus sąmonę ir tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Šios idėjos, kurias mes patys sukuriame, tampa esminiais gyvenimo elementais, galinčiais veikti mūsų egzistenciją. Kūrinys pabrėžia, kad idėjos formuoja mūsų pasaulį, pradedant tikėjimo sistemomis ir baigiant socialiniais pokyčiais. Taigi virtuali realybė tampa simboliu tam, kaip sąmonė pasirenka ir patiria savo pačios projekcijas.

„Bardo. Trys būsenos“ kviečia susimąstyti apie šiuolaikinės visuomenės tarpinę būseną – bardo – kurioje susilieja tikras ir sukurtas pasauliai.

Paroda galerijoje veiks iki gruodžio 13 d.

Grafinį dizainą sukūrė Skaistė Balkytė

 

 

Narindatē. Rimgaudo Barauskio kūrybinis projektas

Nuo spalio 9 dienos VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas) eksponuojamas jaunosios kartos fotografo, VDU Menų fakulteto ir VDA Vilniaus fakulteto absolvento Rimgaudo Barauskio kūrybinis projektas „Narindatē“ (vadovas prof. Artūras Raila).
 
Narindatē – tai mano sielos namai, rašo autorius, į kuriuos sugrįžau ir pamačiau juos iš naujo. Visada jaučiau, kad ši vieta yra daugiau nei kasdienybės vaizdiniai, kurie įsitvirtinę mano ir miestelio bendruomenės pasąmonėje. Individualus santykis su šia vieta man suteikė galimybę pažvelgti į ją iš naujo, pabandyti suvokti gilesnę šios vietos prasmę.
 
Tyrimo metu buvo siekiama ne sukonstruoti kažką, ko nėra, o pamatyti nematomą paviršių. Peržiūrėdamas vietos legendas, įsigilindamas į žmonių sapnus, jų reikšmę ir ryšį su mano patirtimis pamačiau pasaulį, kuris siekia gilią senovę ir antgamtišką erdvę. Tai Paunšvystės alkakalnis, vieta, kurioje, pasak legendų ir tikrų istorijų, tyrinėjimų, yra didelė energijos sankaupa. Paunšvystės pavadinimas reiškia švytėjimą, tai magiška šviesos galia, kai susiduria praeitis ir dabartis.
 
Sugrįžęs į namus išvydau šviesą, kuri pasireiškia per antgamtišką spalvų ir šešėlių energiją. Kviečiu jus įžengti į šią vietovę ir keliauti žemėlapiu, kuris atskleis nematomą, paslaptingą, idilišką, kartais keistą erdvę. Pasitikite šviesą, kuri tarsi vedlys lydės jus laiko linijomis. Ši kelionė turėjo pradžią, tačiau pabaigos nebus.
 
Paroda galerijoje veiks iki lapkričio 8 d.
 
Parodos viršelio grafinio dizaino autorius – Titas Glotnis.
Viršelyje panaudota Rimgaudo Barauskio fotografija iš kūrybinio projekto „Narindatē“.

 

 

Kauno senamiestis 1974-1981

Kauno senamiestis Romualdo Požerskio nuotraukose primena dinozaurų griaučius, žvelgdamas į mus kiekvienu savo šonkauliu. Tokio Kauno nebėra. Keista, jog kadaise buvo. Dar keisčiau, kad šiame vaiduokliškame mieste gyventa žmonių. Mes visada pamirštame prieš mus gyvenusius žmones, atskaitos tašku laikydami save pačius. Fotografas juos prikelia, nors trumpam, vienam albumo puslapį verčiančios rankos mostui. Ir tas mostas tampa magiškas, savo magija prilygstantis fotografo žvilgsniui.

Kiekviena nuotrauka tam tikra prasme yra post mortem. Joje akimirka jau nušauta, kaip siužetas lietuvių esė, tos akimirkos nebėra, ji išnyko fotografui dar nenuleidus objektyvo, todėl nuotraukos, metams bėgant, vis labiau atitrūksta nuo realybės. Kada nors jos su pastarąja turės tiek pat bendro, kiek dinozaurų griaučiai.

<…>

Šis Kaunas labai intymus, beveik nepadoriai atviras, nesistengiantis prisidengti atsitiktine draperija. Tai dramatiškos nuotraukos. Apleisto miesto dramatizmas. Spėriai kintančio miesto dramatizmas. Ne gyventi, o išgyventi pratusių žmonių dramatizmas. Į akliną kiemą įsprūdusio saulės pluošto dramatizmas. Iš laiko perspektyvos Kauno senamiestis Romualdo nuotraukose atrodo išrėktas, šūkteltas. Tačiau šūkteltas labai raiškiai, aidžiai ir įtaigiai.

Kęstutis Navakas

Fotografijų paroda eksponuojama VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7) iki rugsėjo 30 d. ir VDU centriniuose rūmuose (Daukanto g. 28) iki lapkričio mėn. vidurio.

Apšviesti šešėliai

Rugsėjo 3 d. VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas) atidaryta naują galerijos sezoną pasitinkanti jaunosios kartos autorės, VDU Menų fakulteto absolventės Agotos Bričkutės tapybos darbų paroda „Apšviesti šešėliai“. Personalinėje parodoje pristatomi darbai, kuriuose tyrinėjamas santykis su supančia aplinka, kviečiama svarstyti, ką mums kalba gamta, ir pažvelgti į ją tarsi į fikciją, diskutuojančią su žmogaus gyvenimu.

Parodos kūriniai sukurti per pastaruosius kelerius kūrybinės veiklos metus. Paveiksluose vyrauja intuityvios, simbolistinės kompozicijos, kurių pagrindiniu personažu tampa pati gamta, jos ekspresija, formos, koloritas, ritmai.

Mus supanti gamta, kaip teigia pati darbų autorė, tyliai kalba mums – tereikia pastebėti, įsižiūrėti ir pajausti. Tapydama aliejumi ir akrilu, Agota siekia tyrinėti savo santykį su aplinka, paskatinti ir žiūrovus į jiems įprasta aplinką pažvelgti kitu kampu, netikėtai, kūrybiškai.

Jautriai, emocionaliai išgyvendama supančią aplinką, gamtos formas mato kaip žmonių gyvenimų atspindį. Medžiai primena žmones – individualius, nepakartojamus, bet sykiu priklausančius bendruomenei, esančius būrio dalimi. Gamtos formos – medžių kamienų išlinkimai, medžių tarpusavio santykis yra lyg žmogaus gyvenimo kelio su įvairiais iššūkiais metafora – galbūt liekame randuoti, sulinkę, pakrypę, tačiau prisitaikę ir nepalaužti.

Paroda galerijoje veiks iki rugsėjo 30 d.